Sakuros uogos – neypatingos ir žiedams neprilygstančios

Turinys

Sakuros uogos, dar vadinamos japoninių vyšnių uogomis, savo išvaizda nei iš tolo negali prilygti sakuros žiedams. Taip pat reikia žinoti, kad jų skonis nei kiek neprimena mums įprastų vyšnių skonio. Straipsnyje papasakosime, kaip atrodo sakuros uogos, ar jas galime išvysti ant Lietuvoje augančių sakurų medžių bei ar yra kuo nors naudingos sveikatai?

Sakura: išvaizda ir paplitimas

Sakura – tai japoniška vyšnia, garsėjanti įspūdingais šviesiai rausvais arba baltais žiedais, kurie žydi trumpai, bet labai intensyviai. Šie medžiai gali siekti nuo kelių iki keliasdešimt metrų aukščio, priklausomai nuo rūšies. Jų šakos elegantiškos, o žiedai – subtilūs ir neretai skleidžiantys švelnų aromatą. Žiedai dažniausiai yra penkių žiedlapių, tačiau kai kurios rūšys turi pilnavidurius žiedus. Dažniausiai jie būna rožinės arba baltos spalvos, nors egzistuoja veislių su šviesiai geltonais ar žalsvais atspalviais. Po žydėjimo medžiai apsipila tamsiai žaliais lapais, o jų šakų struktūra primena skėtį, suteikdama medžiui žavingą siluetą.

Sakurų kilmė siejama su Japonija, kur ji laikoma nacionaliniu simboliu. Šių medžių istorija siekia daugiau nei tūkstantmetį. Japonų kultūroje žydinti sakura simbolizuoja grožį, gyvenimo efemeriškumą ir pavasario atgimimą. Viena iš svarbiausių tradicijų, susijusių su šiais medžiais, yra hanami – tai žydinčių sakurų stebėjimas, praktikuojamas nuo VIII a. Sakura įsišaknijusi ne tik gamtoje, bet ir japonų mitologijoje, meno kūriniuose bei kasdienėse apeigose.

Nors sakura natūraliai kilusi iš Japonijos, šie medžiai yra išplitę po daugelį pasaulio šalių. Japonijoje galima rasti daugiau nei šimtą sakurų rūšių, o jų medžiai sodinami parkuose, prie šventyklų ar palei upes. Už Japonijos ribų sakura populiari Korėjoje ir Kinijoje dėl geografinių ir kultūrinių ryšių. JAV taip pat garsėja savo sakurų alėjomis, ypač Vašingtone, kur Japonija 1912 m. padovanojo sakurų medžių kaip draugystės simbolį. Europoje šie medžiai dažnai auginami botanikos soduose ir parkuose. Nors sakurai būdingas prisitaikymas prie vidutinio klimato zonų, ji geriausiai auga vietose, kur žiemos nėra per daug atšiaurios, o pavasariai šilti ir drėgni.

Sakuros rūšys

Sakurų rūšių yra daugiau nei 100, kiekviena pasižymi unikaliomis savybėmis:

Viena populiariausių yra Somei Yoshino, dažnai sodinama parkuose dėl savo švelniai rausvų, beveik baltų žiedų.
Yamazakura – tai laukinė rūšis, natūraliai auganti kalnuotuose Japonijos regionuose, turinti šviesiai rausvus žiedus ir anksti atsirandančius lapus.
Shidarezakura arba svyrančioji sakura turi žemyn nusvirusias šakas ir elegantiškai krintančius žiedus, primenančius krioklį.
Kanzan rūšis garsėja pilnaviduriais, sodriai rožiniais žiedais ir yra viena iš dekoratyviausių.
Dar viena įdomi rūšis – Ukon, kurios žiedai išsiskiria gelsvais arba žalsvais atspalviais, suteikdami ypatingą spalvų paletę.

Kaip atrodo sakuros uogos?

Sakuros uogos yra nedidelės, 0,5–1 cm skersmens, apvalios ir primena mažas vyšnias. Jų spalva dažniausiai būna tamsiai raudona arba beveik juoda, priklausomai nuo rūšies ir brandos. Nors jos atrodo patraukliai, dauguma sakurų uogų yra labai karčios ir rūgščios, todėl šviežios dažniausiai nevalgomos.

Tačiau kai kurios sakurų rūšys, pavyzdžiui, Prunus serrulata (Smailiadantė vyšnia), užaugina uogas, kurios tinkamos perdirbimui. Jos kartais naudojamos gaminant konservus, sirupus ar likerius, tačiau dėl kartumo dažnai maišomos su kitais vaisiais, uogomis ar saldikliais. Skonis yra intensyvus, su stipriu rūgštumo ir šiek tiek aitrumo deriniu, todėl žalias uogas ragauti nėra malonu.

Japoniškoje virtuvėje labiau vertinamos ne pačios uogos, o sakurų žiedai ir lapai, kurie sūdomi arba marinuojami ir naudojami desertuose, gėrimuose ar ryžių patiekaluose, suteikdami jiems subtilų aromatą ir skonį.

Lietuvoje augančios sakuros, ypač populiariosios Prunus serrulata veislės, retai užaugina uogas. Tai lemia kelios priežastys:

Pirma, dauguma dekoratyvinių sakurų veislių yra selektyviai išvestos, kad išskirtinai žavėtų savo žiedais, o ne vaisiais, todėl jos dažnai būna nevaisingos arba duoda labai mažai vaisių.
Antra, Lietuvoje klimatas, nors tinkamas sakurų žydėjimui, gali būti pernelyg atšiaurus vaisių brendimui, nes tam reikia ilgesnio šiltojo sezono ir tam tikrų aplinkos sąlygų.

Jei ir susiformuoja uogos, jos būna nedidelės ir mažai vertingos maistui ar dekoratyviniam naudojimui. Dekoratyviniai sakurų medžiai Lietuvoje labiau vertinami dėl pavasarinio žydėjimo, o ne dėl vaisių derliaus.

Sakuros uogų maistinė vertė

Sakurų uogos, nors ir retai vartojamos maistui, gali turėti tam tikrų maistinių medžiagų, kurios yra naudingos sveikatai, tačiau dėl mažo jų derliaus ir žemo populiarumo, nauda sveikatai nėra kol kas pakankamai ištyrinėta.

Vis dėlto, kaip ir visos uogos, sakuros uogos taip pat pasižymi tam tikra maistine verte, tačiau ji priklauso nuo augalo rūšies ir augimo sąlygų:

Antioksidantai. Kaip ir kiti vyšnių ar slyvų šeimos vaisiai, sakuros uogos turi flavonoidų ir fenolinių junginių, kurie pasižymi stipriu antioksidaciniu poveikiu. Antioksidantai yra svarbūs, nes jie padeda kovoti su laisvaisiais radikalais organizme, kurie gali sukelti oksidacinį stresą ir prisidėti prie lėtinių ligų, tokių kaip širdies ligos, vėžys ir Alzheimerio liga, vystymosi.
Vitaminas C. Uogose yra vitamino C, kuris yra svarbus imuninės sistemos stiprinimui, taip pat padeda kovoti su uždegimais, skatina žaizdų gijimą ir apsaugo odą nuo senėjimo požymių. Tačiau vitamino C kiekis šiose uogose yra mažesnis nei kituose vaisiuose.
Skaidulos. Sakuros uogose taip pat yra skaidulų, kurios padeda gerinti virškinimo sistemos darbą. Skaidulos skatina sveiką žarnyno veiklą ir gali padėti reguliuoti kraujo cukraus lygį bei cholesterolį.

Kol kas yra per mažai mokslinių tyrimų apie galimą sakuros uogų naudą sveikatai, todėl galime tik numatyti, jog dėl antioksidantų ir vitamino C šios uogos galėtų būti naudingos imuninei sistemai bei kovoje su uždegimais, lėtinant senėjimo procesu bei užkertant kelią kai kurių, laisvųjų radikalų sąlygojamų, ligų atsiradimui.

Sakuros uogos: atsargumo priemonės

Nors sakuros uogos gali būti naudingos sveikatai, svarbu pažymėti, kad jos taip pat turi ir tam tikrų toksiškų medžiagų, tokių kaip amigdalinas, kuris yra natūraliai randamas kai kurių vaisių kauliukuose, pavyzdžiui, abrikosų ir vyšnių.

Dideliais kiekiais šis junginys organizme gali virsti į cianidą – itin toksišką ir sveikatai (bei gyvybei) pavojingą medžiagą. Todėl vartoti šviežių sakuros uogų nerekomenduojama, ypač dideliais kiekiais. Nors, tiesą sakant, daug jų ir nesuvalgytume, nes sakuros uogos, deja, negali pasigirti skoninėmis savybėmis. Paprastai sakuros uogos, jei jos ir naudojamos, yra perdirbamos – sūdomos, marinuojamos arba ruošiamos kaip sudedamoji gėrimų ar desertų dalis.

Kaip sakuros uogas panaudoti maiste?

Sakuros uogas galima panaudoti maiste, tačiau dėl jų kartaus ir rūgštaus skonio, jų vartojimas dažniausiai būna ribotas, o jų perdirbimas – būtinas. Štai keli būdai, kaip galima panaudoti sakuros uogas maiste:

Marinavimas ir sūdymas. Tokiu būdu sakuros uogos tampa valgomos, nes marinavimas arba sūdymas sumažina kartumą ir išryškina švelnesnį skonį. Tradiciškai Japonijoje sakurų lapai ir žiedai marinuojami druska, o uogos gali būti naudojamos panašiai – kaip ingredientas marinuotuose užkandžiuose ar salotose.
Gėrimai ir sirupai. Sakuros uogos gali būti puikiai naudojamos gaminant sirupus, kurie vėliau gali būti naudojami kaip priedas gėrimams. Sirupas iš uogų gali turėti unikalų, švelniai rūgštų skonį ir būti naudojamas kaip priedas prie kokteilių, arbatos ar net gazuotų gėrimų. Sirupą taip pat galima naudoti kaip ingredientą kepiniuose ar desertuose.
Desertai ir kepiniai. Sakuros uogas galima naudoti kompotuose, uogienėse arba kaip dekoratyvinį priedą įvairiems desertams. Jos gali būti sumaišytos su saldesnėmis uogomis, kad būtų subalansuotas skonis. Taip pat galima gaminti uogų džemus ar uogienes, sumaišant su cukrumi ir kitais vaisiais.
Sakuros uogų ekstraktas. Iš uogų galima pasigaminti ekstraktą, kuris turi subtilų, gėlių skonį ir aromatą. Šis ekstraktas gali būti naudojamas kaip priedas prie įvairių patiekalų ar desertų, pavyzdžiui, kaip aromatingas priedas prie ledų, kremų ar pyragų.
Sakuros uogų likeris. Kita galimybė – sakuros uogas panaudoti likerio gamybai. Toks gėrimas gali būti patiekiamas kaip desertas arba specialus gėrimas šventėms.

Sakuros uogos ir japonų virtuvė

Japonijoje sakuros uogos gali būti naudojamos kaip priedas prie tam tikrų patiekalų, tokių kaip sakurų ryžiai, kur uogos dedamos į virtus ryžius, kad suteiktų jiems subtilų aromatą ir skonį. Jos taip pat gali būti dedamos į tradicinius japonų desertus, tokius kaip wagashi (tradiciniai japoniški saldumynai), kurie dažnai gaminami su įvairiais gėlių žiedais, įskaitant sakuras.

Šaltiniai:

Sakuros uogos – neišraiškingos ir žiedams neprilygstančios, tačiau galbūt naudingos sveikatai?