Žalčialunkio uogos – nuodingiausios iš augančių Lietuvoje

Turinys

Žalčialunkis yra vienas iš labiausiai intriguojančių ir paslaptingų augalų, aptinkamų gamtoje. Nors šis augalas traukia dėmesį savo ryškiomis uogomis ir subtiliais žiedais, jo reputacija yra dviprasmiška. Žalčialunkio uogos – tai gamtos stebuklas, kuris gali būti tiek grožio, tiek mirties simboliu. Šiame straipsnyje papasakosime apie žalčialunkio uogas viską, ką reikia žinoti: pradedant tuo, kaip jas atpažinti ir baigiant jose slypinčiu mirtinu pavojumi.

Įspėjimas: visas žalčialunkio augalas yra labai nuodingas. Niekada nebandykite skinti ar ragauti jo uogų.

Kaip žalčialunkis susijęs su lauru?

Su graikų mitologija tiesiogiai susijęs lotyniškasis žalčialunkio pavadinimas – Daphne. Daphne (Dafna) buvo upės dievo Penijaus duktė, nimfa, kuri, siekdama išvengti Apolono persekiojimo, buvo paversta lauro medžiu. Žalčialunkių lapai yra odiški ir panašūs į lauro lapus, todėl sistematikas Karlas Linėjus pasirinko Daphne vardą kaip tinkamą šiai augalų genčiui apibūdinti. Tai rodo ne tik augalo mitologines sąsajas, bet ir jo fizines savybes.

Žalčialunkio uogos: kaip atpažinti?

Žalčialunkis natūraliai auga vidutinio klimato zonose. Lietuvoje jis randamas miškingose vietovėse, daugiausia pušynuose, šlapiuose ir sausuose miškuose. Europoje ir Azijoje paplitęs augalas gali augti ir alpiniuose regionuose, kur klimatas atšiauresnis. Kai kurios augalo rūšys aptinkamos ir pietiniuose regionuose, tokiuose kaip Viduržemio jūros pakrantės. Žinoma apie 70 žalčialunkio rūšių. Visos jos nuodingos.

Augalas priklauso timelėjinių augalų šeimos genčiai. Žalčialunkis yra nedidelis krūmas, kurio aukštis paprastai siekia 30–150 cm. Jo lapai yra pailgi, odiški, o žiedai ryškiai rožiniai, violetiniai ar balti, priklausomai nuo rūšies. Žydėjimo laikotarpiu augalas tampa itin patrauklus dėl intensyvaus kvapo, kuris pritraukia vabzdžius. Uogos – smulkūs, ryškiai raudoni arba juodi vaisiai – sunoksta vasaros pabaigoje ar rudenį. Nors jos atrodo labai viliojančiai, uogų ryški spalva yra gamtos perspėjimas apie galimą pavojų. Vos kelios žalčialunkio uogos yra mirtina dozė suaugusiam žmogui.

Lietuvoje paplitusi tik viena žalčialunkio rūšis – paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum). Šios rūšies augalai pražįsta vos nutirpus sniegui kovo pabaigoje – balandžio pradžioje prieš skleidžiantis lapams. Žiedai violetiškai rausvi, kvapnūs, vamzdiški, apie 1 cm skersmens. Dažniausiai žalčialunkis žydi kartu su žibutėmis. Raudonos uogos sunoksta birželio pabaigoje – liepos pradžioje.

Ar žalčialunkio uogos valgomos?

Praktiškai visų žalčialunkio rūšių uogos yra nuodingos tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Jose yra dafnino ir mezereiro – cheminių medžiagų, kurios gali sukelti stiprų virškinamojo trakto dirginimą, galvos svaigimą ir net gyvybei pavojingą apsinuodijimą. Todėl valgyti žalčialunkio uogų negalima. 10-12 paprastojo žalčialunkio kaulavaisių („uogų“) yra mirtina dozė žmogui.

Apskritai žalčialunkis laikomas pačiu nuodingiausiu augalu Lietuvoje. Žievės sultys sukelia odos paraudimą, žiedadulkės gali pakenkti akims ir kvėpavimo takams. Kadangi žalčialunkis žydi panašiu laiku kaip žibutės, dažnai akį patraukią jo žiedai, kyla noras nusiskinti šakelę ir parsinešti namo. Tačiau augalas labai sunkiai lūžta, tad neretai mėginama jį perlaužti ir dantimis. Šiukštu to niekada nedarykite!

Dar vienas įdomus faktas, kad nuodingas yra ne tik visas žalčialunkis, įskaitant jo uogas, tačiau net ir medus, surinktas iš šio augalo žiedų. Žalčialunkis pavojingas net gyvūnams. Vienintelės žąsys atsparios jo kenksmingoms medžiagoms ir mielai paskanauja žalčialunkio žievės.

Vis dėlto yra tam tikrų žalčialunkio rūšių, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regione, kur vietiniai gyventojai itin atsargiai jo uogas vartoja, tačiau tik po specialaus apdorojimo.

Žalčialunkio uogos liaudies medicinoje

Istoriškai žalčialunkis buvo vertinamas ne tik kaip gydomasis, bet ir kaip magiškas augalas. Viduramžiais jo uogos ir žievė buvo naudojamos apsauginiams amuletams gaminti. Tikėta, kad žalčialunkio šakelė galėjo apsaugoti nuo blogų dvasių ar netgi prakeikimo. Taip pat augalas buvo naudojamas gaminant natūralius pigmentus tekstilei ir menui.

Net ir šiais laikais, nepaisant nuodingumo, žalčialunkis laikomas vaistiniu augalu ir naudojamas homeopatijoje. Be to, jis buvo ir tebėra plačiai naudojamas liaudies medicinoje. Liaudies gydytojai tikėjo, kad žalčialunkio nuovirai ar tepalai padeda gydyti reumatą, odos ligas ir netgi maliariją. Tačiau naudojimas reikalavo didelio atsargumo, nes per didelė dozė galėjo sukelti rimtų sveikatos problemų ar net mirtį.

Žalčialunkio uogos liaudies medicinoje — Žydintis žalčialunkis

Žalčialunkio uogų nauda: ar verta rizikuoti?

Nors žalčialunkis yra labai nuodingas augalas, o jo kelios uogos gali sukelti net mirtį, tačiau mokslininkai taip pat tyrinėja šio augalo galimą naudą sveikatai. Ir nors kol kas nėra jokių patikimų mokslinių išvadų, žalčialunkio uogos liaudies medicinoje naudojamos:

Tepalams ar kompresams. Iš žalčialunkio žievės ar uogų verdamas nuoviras kompresams arba uogos smulkiai sutrinamos ir naudojamos išoriškai kaip tepalas. Manoma, jog tai padeda malšinti reumato skausmus, gydyti podagrą ar kitus uždegiminius procesus.
Odos ligoms. Iš žalčialunkio uogų paruošti nuovirai kartais naudojami karpoms šalinti, nes augale esantys nuodingi cheminiai junginiai turi stiprų poveikį odai. Tačiau dėl toksinių savybių tokie gydymo būdai yra labai pavojingi, o jų taikymas gali sukelti nudegimus ar stiprią alerginę reakciją.
Kaip natūralus antiseptikas. Liaudies medicinos žinovai žalčialunkio uogas laikė natūraliu antiseptiku. Jas naudojo žaizdų valymui, tikėdamiesi, kad tai padės apsisaugoti nuo infekcijų.
Stimuliuojamajam poveikiui. Mažomis dozėmis žalčialunkio nuoviras kartais buvo vartojamas kaip priemonė apetitui skatinti ar kaip vidurius laisvinantis preparatas. Tačiau net menka dozė gali būti labai toksiška, todėl šie gydymo būdai retai buvo praktikuojami.

Įspėjimas! Nors liaudies medicina ir remiasi šio augalo gydomosiomis savybėmis, reikia suprasti, kad žalčialunkis yra itin toksiškas. Net maži kiekiai gali sukelti apsinuodijimą, todėl šiandien jis nėra naudojamas tradicinėje ar oficialioje medicinoje. Pamatę šį augalą, pasigrožėkite juo tik iš tolo. O ypač dėmesingai nuo jo saugokite vaikus.

Žalčialunkio uogų nauda: ar verta rizikuoti?

Apsinuodijimas žalčialunkio uogomis

Apsinuodijimas žalčialunkio uogomis yra rimtas pavojus sveikatai, nes jose esančios nuodingos medžiagos gali sukelti stiprų apsinuodijimą. Jei įtariate apsinuodijimą žalčialunkio uogomis, būtina nedelsiant imtis veiksmų.

Apsinuodijus žalčialunkio uogomis, gali pasireikšti šie simptomai:

pykinimas ir stiprus vėmimas;
viduriavimas (dažnai kraujingas);
pilvo skausmas;
galvos svaigimas, silpnumas;
burnos, gerklės ar lūpų deginimas;
sutrikusi sąmonė, traukuliai ar kiti neurologiniai simptomai.

Apsinuodijus žalčialunkio uogomis:

nedelsiant skambinkite pagalbos tarnyboms (112);
nevartokite jokių maisto produktų ar skysčių, nes tai gali skatinti nuodų įsisavinimą;
neišprovokuokite vėmimo, nebent tai pataria gydytojas;
stebėkite nukentėjusįjį – jei jis praranda sąmonę, užtikrinkite kvėpavimo takų praeinamumą ir pasiruoškite atlikti pirmosios pagalbos veiksmus.

Ligoninėje gali būti skiriama aktyvintoji anglis, atliekamas skrandžio plovimas ir teikiamas simptominis gydymas.

Apsinuodijimas žalčialunkio uogomis — Žalčialunkis vasaros pabaigoje

Kaip išvengti apsinuodijimo žalčialunkio uogomis?

mokykite vaikus neliesti ir nevalgyti ryškių ir tuo labiau nežinomų uogų gamtoje;
sode ar aplinkoje, kur vaikai gali turėti kontaktą su augalais, nesodinkite žalčialunkių;
jei pastebėjote žalčialunkio augalą savo kieme, aptverkite jį arba pašalinkite.

Žalčialunkio uogos žavi savo grožiu, tačiau savyje slepia mirtiną pavojų. Nors liaudies medicinoje žalčialunkis turėjo svarbų vaidmenį, šiandien svarbiausia yra suvokti jo pavojingumą ir nebandyti eksperimentuoti nei su juo pačiu, nei su jo uogomis. Būkime sąmoningi ir atsargūs.

Šaltiniai:

Žalčialunkio uogos – nuodingiausios iš augančių Lietuvoje. Ką daryti apsinuodijus?