Žilakrūmio uogos stebina ne tik dekoratyvumu, bet ir nauda

Turinys

Žilakrūmis – paslaptingas, sidabro lapais žėrintis krūmas, kuris daugeliui sodo mylėtojų vis dar tebėra nepažintas. Tačiau tie, kurie išdrįso paragauti jo ryškiai raudonų ar oranžinių uogų, nė kiek nesigaili. Straipsnyje atskleidžiame, ar žilakrūmio uogos valgomos, kokia jų maistinė vertė ir kodėl šis nereiklus augalas vertas atskiros vietos kiekviename sode.

Žilakrūmio kilmė ir istorija

Žilakrūmis (Elaeagnus) – tai žilakrūminių (Elaeagnaceae) šeimos augalų gentis, apimanti apie 45 rūšis, paplitusias Azijoje, Pietų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Skirtingos rūšys prisitaikė prie įvairių klimatų: nuo vidutinių platumų iki subtropinių regionų, todėl žilakrūmius galima aptikti labai skirtingose aplinkose – nuo Japonijos kalnų šlaitų iki Viduržemio jūros pakrančių.

Žilakrūmio uogos nuo seno buvo vartojamos Rytų Azijos tautose. Japonijoje ir Kinijoje jos žinomos kaip tradicinis maisto produktas ir vaistinė priemonė jau kelis šimtmečius. Europoje žilakrūmiai pirmiausia įsitvirtino kaip dekoratyviniai ir vėjalaužiniai augalai – jų sidabriniai lapai ir nepaprastas atsparumas nepalankioms sąlygoms greitai patraukė sodininkų dėmesį.

Lietuvoje žilakrūmiai plačiau paplito XX amžiaus antroje pusėje, botanikos sodams ir sodininkams pradėjus eksperimentuoti su atspariais introdukuotais augalais. Pastaraisiais metais, augant susidomėjimui tvariais ir maistingais sodais, žilakrūmiai sulaukia vis didesnio dėmesio – ir ne vien dėl estetikos, bet ir dėl savo valgomų vaisių.

Kaip atrodo žilakrūmis?

Žilakrūmiai – tai lapuočiai arba pusiau visžaliai krūmai, kurių aukštis paprastai siekia 2–5 metrus, nors kai kurios rūšys gali užaugti ir iki 7 metrų. Jų lapai yra ovalūs, iš viršaus žalsvi, o iš apačios – sidabriniai arba padengti žvaigždiškais plaukeliais, suteikiančiais augalui būdingą metalinį blizgesį. Būtent šis lapų ypatumas ir lėmė lietuvišką augalo pavadinimą.

Pavasarį ir vasarą žilakrūmiai žydi smulkiais gelsvai baltais žiedais, skleidžiančiais intensyvų, saldoką aromatą, traukiantį bites ir kitus apdulkintojus. Žiedai neretai paslėpti tarp lapų, todėl augalas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti net nežydintis, tačiau jį išduoda kvapas. Rudenį subręsta uogos – ryškiai raudonos, oranžinės ar geltonomis dėmelėmis puoštos, priklausomai nuo rūšies.

Žilakrūmis pasižymi išskirtiniu gebėjimu – jo šaknyse gyvenančios aktinobakterijos (Frankia genties) suriša atmosferos azotą, praturtindamos dirvožemį šiuo vertinguoju elementu. Dėl šios savybės žilakrūmis vadinamas „dirvožemio gerintoju“ ir puikiai tinka auginti kartu su kitais vaismedžiais ar krūmais, kuriems reikia azotu turtingos dirvos.

Auginimo atžvilgiu žilakrūmiai yra nereiklūs: gerai auga ir saulėtose, ir iš dalies pavėsingose vietose. Atsparūs sausroms, vėjui ir netgi trumpalaikiam užtvindymui. Labiausiai Lietuvoje paplitusios dvi rūšys – amerikinis žilakrūmis (Elaeagnus commutata) ir siauralapis žilakrūmis (Elaeagnus angustifolia) – sėkmingai žiemoja visoje šalies teritorijoje, atlaikydami šalčius iki -30 °C ir žemiau.

Žilakrūmio uogos: ar visos valgomos?

Žilakrūmių gentyje yra keletas dešimčių rūšių, tačiau ne visų jų uogos vienodai tinkamos vartoti. Labiausiai maistinei paskirčiai tinkamos yra dvi rūšys, gerai žinomos sodininkams:

Siauralapis žilakrūmis (Elaeagnus angustifolia) – dar vadinamas Vidurinės Azijos alyvmedžiu. Jo uogos yra saldžiarūgštės, su miltingu vidiniu sluoksniu, tinkamos valgyti tiek šviežios, tiek perdirbtos. Ypač populiarios Vidurinėje Azijoje.
Gausiažiedis žilakrūmis (Elaeagnus multiflora) – šio žilakrūmio uogos dar vadinamas goumi uogomis. Šios rūšies uogos ryškiai raudonos, sultingos ir maloniai rūgštokos, plačiausiai naudojamos kulinarijoje.

Amerikinis žilakrūmis (Elaeagnus commutata) taip pat veda valgomas uogas, tačiau jos mažesnės ir sausesnio skonio. Kitos dekoratyvinės rūšys gali būti su ne itin malonaus skonio vaisiais, tačiau svarbiausia – jos nėra toksiškos. Skirtingai nei kai kurie kiti augalai, žilakrūmio uogos nėra nuodingos, tačiau skonio ir maistinės vertės atžvilgiu rūšys labai skiriasi.

Jei renkate žilakrūmio uogas nuo nežinomo augalo, pirmiausia įsitikinkite rūšimi. Kai abejojate – pasitarkite su sodininkystės specialistu arba rinkitės tik aiškiai identifikuotas rūšis.

Žilakrūmio uogos: išvaizda ir skonis

Žilakrūmio uogos yra nedidelės – paprastai 1–2 cm ilgio – pailgos arba apvalios formos, priklausomai nuo rūšies. Nokdamos įgyja ryškiai raudoną, oranžinę ar geltonomis dėmelėmis puoštą spalvą. Daugelis rūšių uogas padengia smulkutėliais sidabriniais žvaigždiškais plaukeliais, suteikiančiais vaisiams būdingą blizgesį, panašų į lapų sidabrinę apnašą.

Skonis yra viena stipriųjų žilakrūmio uogų pusių. Jos saldžiarūgštės, su subtiliu sutraukiančiu poskoniu, šiek tiek primenančios spanguoles ar raudonuosius serbentus, tačiau švelnesnės. Šviežios uogos turi miltingą vidų – ypač siauralapio žilakrūmio – kuris kai kam gali pasirodyti neįprastas. Tačiau termiškai apdorotos arba išspaustos į sultis ar sirupą, jos atsiskleidžia visai kitaip: gaiviai, ryškiai, su saldžiu miško uogų aromatu.

Derlius paprastai subręsta rugpjūtį–rugsėjį, priklausomai nuo rūšies ir auginimo vietos. Uogos ant šakų gali išsilaikyti kelis mėnesius, todėl jos – puikus maisto šaltinis paukščiams ir laukiniams gyvūnams rudenį bei žiemos pradžioje.

Žilakrūmio uogų maistinė vertė (lentelė)

Žilakrūmio uogos nėra tik dekoratyviniai vaisiai – jos pasižymi tikrai įspūdinga maistine sudėtimi. Ypač išsiskiria neįprastai didelis likopeno kiekis: tyrimų duomenimis, žilakrūmio uogose jo gali būti iki 7 kartų daugiau nei pomidoruose, kurie tradiciškai laikomi geriausiu likopeno šaltiniu. Likopenas – galingas antioksidantas, siejamas su širdies ir kraujagyslių apsauga bei vėžio prevencija.

Maistinė medžiaga	Kiekis (100 g)	RMV (%)*
Energinė vertė	~55 kcal	–
Angliavandeniai	~12 g	4 %
Iš jų cukrų	~8 g	9 %
Skaidulos	~3,5 g	14 %
Baltymai	~0,8 g	2 %
Riebalai	<0,5 g	<1 %
Vitaminas C	~50 mg	56 %
Vitaminas A (beta karotenas)	~150 µg	19 %
Likopenas	~40 mg	–
Geležis	~1,2 mg	9 %
Kalcis	~25 mg	3 %

*Pastaba: vertės gali kisti priklausomai nuo rūšies, sunokimo laipsnio ir auginimo sąlygų. Likopeno RMV oficialiai nenustatyta.

Žilakrūmio uogų nauda sveikatai

Žilakrūmio uogos vertinamos ne tik kaip maisto produktas, bet ir kaip natūrali sveikatos priemonė. Jos ypač išsiskiria keliomis svarbiausiomis savybėmis:

Išskirtinai turtingas likopeno šaltinis. Žilakrūmio uogose esantis likopeno kiekis yra vienas didžiausių tarp visų žinomų augalų.
Antioksidacinė apsauga. Uogose gausu flavonoidų, karotenoidų ir fenolinių junginių, kurie neutralizuoja laisvuosius radikalus.
Imuniteto stiprinimas. Didelis vitamino C kiekis padeda stiprinti organizmo apsaugą, ypač rudens ir žiemos sezono metu.
Širdies ir kraujagyslių nauda. Antioksidantai prisideda prie „blogojo“ (MTL) cholesterolio oksidacijos slopinimo ir kraujagyslių sienelių apsaugos.
Nauda virškinimui. Uogose esančios skaidulos skatina žarnyno veiklą ir padeda išvengti vidurių užkietėjimo.
Natūralus diuretinis poveikis. Tradicinėje Azijos medicinoje uogos naudojamos inkstų veiklai palaikyti ir skysčių šalinimui skatinti.
Kaulų sveikata. Vitaminas A ir kalcis yra svarbūs vaikų augimui ir vyresnio amžiaus žmonių kaulų stiprumui.
Mažas glikeminis indeksas. Nesukelia staigaus cukraus kiekio kraujyje šuolio, todėl tinka stebintiems gliukozės kiekį.

Žilakrūmio uogų nauda sveikatai — Gausiažiedžio žilakrūmio uogos (goumi uogos)

Žilakrūmio uogos kulinarijoje

Žilakrūmio uogos – įvairiapusis kulinarinis ingredientas, kurį galima vartoti tiek šviežią, tiek perdirbtą. Štai populiariausios jų panaudojimo kryptys:

Džemai ir uogienės – termiškai apdorotos uogos įgauna gražią rubino spalvą ir ryškų miško uogų aromatą. Derinamos su obuoliais ar svarainiais, kurie papildo pektino kiekį.
Sultys ir sirupai – išspaustos ar nuvirtos uogos duoda sodrios spalvos, gaivaus skonio gėrimų bazę. Puikiai tinka limonadams, o kokteilius praturtina natūraliu rūgštumu.
Vynas ir fermentuoti gėrimai – kai kuriose šalyse (ypač Azijoje) iš žilakrūmio uogų gaminamas vaisinis vynas, garsėjantis intensyviu aromatu.
Padažai prie mėsos – rūgštokas skonis puikiai papildo žvėrieną, antienos ar kiaulienos patiekalus. Žilakrūmio uogų padažas gali tapti originaliu lietuviškos virtuvės akcentu.
Šaldytos uogos gerai išlaiko maistines savybes ir tinka naudoti visus metus glotnučiams, desertams ar arbatai.
Džiovintos uogos – tradicinis Vidurinės Azijos užkandis, kurį galima valgyti kaip saldainių pakaitalą ar berti į avižines košes ir kruopų batonėlius.

Šalutinis žilakrūmio uogų poveikis

Nors žilakrūmio uogos yra saugios ir naudingos, kaip ir bet kuris maisto produktas, jos turėtų būti vartojamos saikingai. Štai ką verta žinoti:

Didelis kiekis šviežių uogų gali sukelti virškinimo sutrikimų – pilvo pūtimą, viduriavimą ar pykinimą, ypač jei organizmas nėra įpratęs prie skaidulingų maisto produktų.
Nors žilakrūmio uogos nėra toksiškos, kai kuriose rūšyse sėklos gali turėti nedidelį kiekį taninų. Rekomenduojama šerdį ir sėklas pašalinti perdirbant.
Alerginės reakcijos pasitaiko retai, tačiau ragaujant pirmą kartą verta suvalgyti nedidelį kiekį ir stebėti organizmo atsaką.
Nėštumo ir žindymo metu, kaip ir su bet kuriais netradiciniais maisto produktais, rekomenduojama pasitarti su gydytoju.
Vaikams uogos gali būti duodamos, tačiau geriausia – termiškai apdorotos ir nedideliais kiekiais, kol žinoma, kad nesukelia jautrumo reakcijų.

Svarbu: žilakrūmio uogas rekomenduojama pradėti vartoti nedideliais kiekiais ir stebėti organizmo reakciją. Turint sveikatos problemų ar vartojant vaistus, prieš įtraukiant žilakrūmio produktus į savo racioną, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Stebinantys faktai apie žilakrūmius

Likopeno kiekis gali būti iki 7 kartų didesnis nei pomidoruose.
Tai vienas iš nedaugelio ne ankštinių augalų, gebantis praturtinti dirvožemį azotu.
Japonijoje šios uogos valgomos jau daugiau nei tūkstantį metų.
Žiedų aromatas toks intensyvus, kad bitės juos randa net iš kelių šimtų metrų.
Siauralapis žilakrūmis vadinamas Vidurinės Azijos alyvmedžiu.
Uogos ant šakų išlieka iki stiprių šalnų, tapdamos maistu paukščiams žiemą.
Kieta mediena kai kuriose kultūrose naudojama baldų gamybai.

Žilakrūmio uogos – tikras atradimas tiems, kurie ieško maistingų ir atsparių augalų savo sode. Šis nereiklus krūmas ne tik puošia aplinką sidabriniu žvilgesiu, bet ir dovanoja vertingų vaisių, praturtinančių tiek dirvožemį, tiek šeimininkų stalą.

Šaltiniai:

Žilakrūmio uogos stebina ne tik dekoratyvumu, tačiau ir nauda. Ar žinote, kurias galima valgyti?